Apie neblėstantį susidomėjimą darbu, iš sostinės Vilniaus perviliojusiam į druskų miestą, pasakoja jau trečius čia gyvenanti ir kepyklėlėje „Boulangerie“ dirbanti konditerė Oksana Michejeva (40). 

Pirmasis mano iškeptas tortas… buvo pagal žurnale publikuotą receptą, kai man buvo 12-13 metų. Tuomet iš smalsumo pabandžiau ir man pavyko. Nuo to laiko, jei tik namie kokia šventė, visi giminaičiai ramūs, jog tortas ar kažkoks kitas saldėsis bus ir nieko pirkti nereikės. 

Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… prasidėjo su pirmuoju tortu. Man pasidarė labai įdomu ir, kai vis naujas kepinys pavykdavo, širdis džiaugdavosi. Beveik kiekvieną savaitgalį namuose būdavo kažkas gardaus iškepta. Tėtis net sakydavo, jog nebespėja visko valgyti, ragauti. Nors planavau studijuoti buhalteriją, matyt, taip jau buvo lemta, kad neįstojau – baigiau konditeriją ir štai jau beveik dvidešimt metų, kai kasdien kepu. Nors darbas iš šalies gali atrodyti monotoniškas, man jis nenusibosta. Kiekvieną dieną, nors tešla ta pati, ji man vis kitokia, pagal tą pačią receptūrą kepamos bandelės kiekvieną kartą skirtingos. Sunku tai paaiškinti žodžiais – tiesiog jaučiu ir darau. Darbui, kepiniams atiduodu visas savo geras emocijas, visą energiją. 

Slapta vis dar svajoju iškepti… geriau, nei kepiau vakar. Aš kiekvieną dieną noriu padaryti geriau, nei tai dariau vakar. Viskas, kas susiję su kepiniais, man be galo įdomu – ar tai būtų bandelės, duona, kurių dabartiniame darbe tenka daugiausia gaminti, ar tai būtų tortai. 

Saldiems eksperimentams mane įkvepia… vidinis noras padaryti geriau, įdomiau, nustebinti. Jei žinau, kad kitą dieną mus kažkas aplankys, net jei esu pavargusi ir neturiu laiko, per naktį nemiegosiu, bet pagaminsiu tai, ko, žinau, svečias iš manęs tikisi. Pavyzdžiui, mamai ir seseriai visada kepu Napoleono tortą – jis jų mylimiausias. 

Taip pat nuolat jaučiu sunkiai paaiškinamą norą išbandyti naujus dalykus, nors jiems laiko lieka labai mažai. Pastarąjį kartą tik pasižiūrėjusi internete pabandžiau namie pagaminti glaistą blizgiam, veidrodiniam torto paviršiui, ir, rodos, pavyko.

Druska mano kepiniuose slepiasi… tam, kad sukeltų atitinkamas chemines reakcijas ir suteiktų kepiniui geresnį, išraiškingesnį skonį. Nors šiek tiek, bet druskos dedu į visus savo kūrinius. 

Tortų Turnyrui ruošiu… tai, kas gražu ir skanu. Jau turiu sugalvojusi, kas tai bus, bet lai lieka siurprizas.