Apie pasitikėjimo savimi suteikusį pirmąjį, dar mokykloje iškeptą, tortą bei į konditeriją grąžinusias nuotakos ašaras pasakoja Druskininkuose veikiančio sveikatingumo ir poilsio komplekso „Grand Spa Lietuva“ maisto technologė Asta Naujalienė (49).
Pirmasis mano iškeptas tortas… buvo skirtas dvyliktokų šimtadienio šventei. Tuo metu mokiausi 11-oje klasėje ir, nors neprisimenu, kokio skonio tortas buvo, pamenu, jog jaučiausi pasitikinti savimi, didžiavausi, jog man pavyko. Turbūt širdis jautė, jog tai man skirto kelio pradžia
Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar…, iš tikrųjų, prasidėjo dar prieš tą pirmąjį tortą. Kai buvau maža, turėjau tetą virėją. Kartą ji iškepė tokį rožinį tortą. Prisimenu, jog jis buvo pastatytas mano akių lygyje ir ilgai bei atidžiai į jį žiūrėjau. Vis tik, baigusi mokyklą, pirma stojau į buhalterijos mokslus, tačiau persigalvojau ir pasirinkau konditeriją. Darbą pagal profesiją pradėjau Druskininkuose, konditerijos ceche, tačiau po vaikų priežiūros atostogų, kurį laiką dirbau kitokį darbą – buvau atitolusi nuo konditerijos. Į ją mane sugrąžino nuotakos ašaros, kurios pabiro pamačius jos vestuvėms iškeptą tortą. Jis nebuvo labai sudėtingas, tačiau reikalaujantis didelės meilės darbui ir kruopštumo. Tuo momentu prisiminiau, kokį didelį malonumą man teikia konditerija. Tuomet darbe kaip tik išėjau atostogų, tad visą laiką Palangoje praleidau ieškodama naujausios profesinės informacijos. Į konditeriją grįžau su dar didesniu užsidegimu tobulėti – kuo daugiau mokausi, semiuosi patirties, tuo jaučiu didesnį norą vis giliau nardyti po konditerijos vandenis, kurie, regis, yra neaprėpiami.
Slapta vis dar svajoju iškepti… patį tobuliausią savo tortą. Kai jau iškepu tokį, kuris atrodo tobulas, po kurio laiko sau, savo darbui keliu dar didesnius reikalavimus ir tortas, kuris buvo tobulas vakar, šiandien jau netobulas.
Saldiems eksperimentams mane įkvepia… pačios netikėčiausios situacijos. Paprastai nelieka laiko ramiai pagalvoti – net vaikai sako, kad aš negaliu rami pabūti, visada prisigalvoju darbo, tačiau man konditerija – ne profesija, o gyvenimo būdas. Net kai vairuoja vyras ir turiu galimybę nieko neveikti, stebiu pro langą bėgančius vaizdus ir skubu užsirašyti kilusias idėjas. Kartais jos kyla, kai kažką naujo paragauju – pagalvoju, jog galėčiau vienur ar kitur pritaikyti. O kai tik turiu galimybių, visuomet eksperimentuoju ir leidžiu fantazijai atlikti savo darbą. Tuomet, tikriausiai, ir gimsta gardžiausių tortų idėjos.
Druska mano kepiniuose slepiasi… visur ir tai prisiminus, pasidarė ramu, nes tik sužinojus turnyro temą, ji šiek tiek išgąsdino. Druską naudoju ir kepdama biskvitus, ir gamindama karamelę, ir kremuose, tik gal šiek tiek mažiau. Druska suveda, subalansuoja visus skonius. Tai ypač lengva pajausti, druskos įdėjus į obuolių kompotą.
Tortų Turnyrui ruošiu… netikėto, neįprasto skonio tortą, bet, pirmiausia, labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę sudalyvauti tortų turnyre. Visiems dalyviams linkiu sėkmės ir laukiu galimybės susitikti, nes žinau, jog ten susirinks tik geri, nuoširdūs žmonės. Tik tokiems pavyksta sukurti gardžiausius saldumynus!