Kokią mokyklos laikų pasaką apie druską ruošdamasis turnyrui prisiminė konditeris Konstantinas Skorochodovas ir kodėl grįžo iš D. Britanijos, kur dirbo ypatingą karalienės įvertinimą turinčioje konditerijos kompanijoje, pasakoja Ukmergėje veikiančio viešbučio „Big Stone“ konditeris Konstantinas Skorochodovas (31). 

Pirmasis mano iškeptas tortas… – fraisier, vanilinis tortas su braškėmis. Tuo metu dirbau Londone, ypatingą karališkąjį pripažinimą – The Royal Warrant turinčioje prancūziškos konditerijos įmonėje „Didier’s Patisserie“.

Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… ir prasidėjo minėtoje kompanijoje. Baigęs mokslus ir įgijęs keturias profesijas, tarp kurių konditerio profesijos nebuvo ir apie ją niekada net negalvojau, išvykau į Angliją, norėdamas rasti savo kryptį, išsiaiškinti, kas gi man tikrai patinka. Įdarbinimo agentūra pasiūlė darbą konditerijos įmonėje – ten ploviau indus. Kai pirmą darbo dieną atvykau į „Didier’s Patisserie“, užėmė kvapą – virtuvės dydis siekė kelis tūkstančius kvadratinių metrų. Taip pat pastebėjau ir mane žavėjo, kaip joje dirba prancūzai konditeriai. Darbas virtuvėje virte virė – kartais pritrūkdavo rankų ir manęs prašydavo padėti gaminant desertus. Po kelių tokių kartų mane pasikvietė pats įmonės steigėjas – Didier’as ir pasiūlė dirbti kartu su konditeriais. Labai nustebau ir pasidomėjau, kodėl man tai siūlo. Jis atsakė, jog tuos kelis kartus, kai dirbau virtuvėje, jis matė, kaip dega mano akys. Nepaisant įdomaus darbo, meilė gimtam kraštui parviliojo atgal į Lietuvą, Ukmergę. Padirbėjęs čia veikiančio viešbučio „Big Stone“ virtuvėje, išvykau į sostinę. Šiandien jau beveik metai, kai vėl esu Ukmergėje ir dirbu konditeriu tame pačiame viešbutyje. Čia turiu galimybę tobulėti, kurti desertus – konditerijai skirta atskira erdvi virtuvės patalpa. 

Slapta vis dar svajoju iškepti… tai, ko nekepiau ir nekūriau anksčiau. Aš labiausiai mėgstu kurti, atrasti naujus skonius, naujus derinius. Kartais sulaukiu priekaištingo virtuvės šefės žvilgsnio, kai atkeliauja mano užsakytų produktų siunta – tada prašau jos supratimo, jog noriu mūsų restorano svečius džiuginti naujovėmis. Taip dabartiniame meniu atsirado mano sukurti desertai „Avietinukas“, „Pasiflorai“. 

Saldiems eksperimentams mane įkvepia… žinojimas, jog konditerijoje nėra ribų: gali nuolatos tobulėti. Kiekvieną savaitę sukurdamas po naują desertą, atskleisdamas naujus skonius, tobulėji, kyli aukštyn. Tai žinodamas, planuoju dar ilgai dirbti šioje srityje. 

Druska mano kepiniuose slepiasi… visur, nes yra būtina, kad atskleistų gaminių skonį. O galvodamas apie druskos vaidmenį konditerijoje, prisiminiau pasaką apie karalių ir tris jo dukras, kurią išgirdau dar mokykloje. Pasak pasakos, karalius pasikvietė savo tris dukras ir klausia, kaip jos jį myli. Viena pareiškė, jog kaip auksą, kita – kaip brangakmenius, o trečia kukliai atsakė, jog myli kaip druską. Karalius supyko ant šios dukters ir išvijo iš rūmų. Ji apsiverkusi nuėjo pas savo tetą, kuri buvo burtininkė, ir paprašė, kad ši padarytų taip, jog pasaulyje neliktų druskos. Po kelių dienų karalius atėjo pas išvarytą dukrą, atsiprašė bei paprašė grįžti namo sakydamas, jog nėra gyvenimo be druskos. 

Tortų turnyrui ruošiu… tortą, kurio idėją pasufleravo gimtajam miestui puoselėjami patriotiniai jausmai. Visi žino dainą apie Ukmergę, kurioje minimi tam tikri paukščiai. 16 šių paukščių skulptūrų dabar puošia miestą – priėjus prie kiekvienos ir turint programėlę išmaniajame telefone, galima daugiau sužinoti apie Ukmergę, pasiklausyti muzikos. Lai tai būna užuomina apie turnyrui sugalvotą tortą.