Apie kulinarinei kūrybai įkvepiančius vaikystės prisiminimus, pirminį sumanymą atidaryti vien klasikinius desertus ir kavą siūlančius namus pasakoja du metus į iš eilės į geriausių Lietuvoje restoranų 30-ą patenkančio „Velvetti“ šeimininkė Snieguolė Žižienė.
Pirmasis mano iškeptas tortas… nukelia į vaikystės prisiminimus, kai bites auginęs senelis sukdavo medų per Onines. Žinoma, kaip vaikas, smalsaudama, dalyvavau visame tame procese. Medaus vis parsiveždavome namo. Buvau gal 12 metų, kai iškepiau pirmąjį savo medaus tortą. Iki šiol atmintyje giliai įsirėžęs tas klasikinis receptas, kai kiekvieną lakštą sušlakstai stipria arbata su citrina. Žinoma, yra ir lengvesnių šio torto recepto variacijų, bet šis, ragautas ir keptas vaikystėje, įsirašė į pasąmonę visam gyvenimui.
Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… prasidėjo močiutės virtuvėje, kur minkymas, kildinimas ir kepimas buvo apgaubtas tam tikrais ritualais, kur iš lėto magiškai spragsinčių malkų dėka iš krosnies ištraukdavai mažyti stebuklą. Dar didesnis stebuklas būdavo kantrybės išbandymas – tas laikas, kai nuostabusis močiutės kūrinys turėdavo atvėsti, „subręsti“ ir atkeliauti ant stalo. Kitas meistrystės įkvėpimo šaltinis yra mano prosenelis, kuris žiemos metu iš Seirijų ežero iškirsto ledo pagalba sugebėdavo vasarą gaminti ledus ir, keliaudamas po atlaidus, jais prekiauti.
Konditerinės ir kulinarinės estetikos pajautimą paauglystėje man suformavo mama, kuri kepdavo gimtadienio ar kitų švenčių tortus ir, žinoma, garsųjį kalėdinį mielinį pyragą. Už tai jai esu labai dėkinga. Nuo tada konditerija mane lydėjo per visą gyvenimą – nuolat ką nors kepdavau, kurdavau, o kai 2012 metais atidarinėjome savo restoraną, pirmiausia tai buvo klasikinių desertų namai. Dar ilgai klientams siūlėme tik desertus – Pavlovą, Napoleoną, Crème brûlée – jų buvo pilna lentyna. Ir dabar, kai ateina metas atnaujinti meniu, visų pirma galvoju apie desertų asortimentą.
Slapta vis dar svajoju iškepti… tai, kas kuria gerą nuotaiką, džiugina, dovanoja geras emocijas. Būtent tai man reiškia konditerija, kai gali dovanoti šventę be jokios ypatingos progos. Net mažas triufeliukas ar grakštus ekleras tuo momentu puikiai nuteikia, jautiesi pakylėtai.
Saldiems eksperimentams mane įkvepia… jau minėti močiutės, senelio, mamos pavyzdžiai ir skanūs vaikystės prisiminimai. Suaugus gausybę patirties ir įkvėpimo dovanoja kelionės, iš kurių, turbūt, labiausiai išskirčiau lankymąsi Vienoje su jos kavos kultūra – jaukiomis kavinėmis, pasitempusiomis ir pasipuošusiomis damomis ir džentelmenais, gurkšnojančiais kavą atskirose salytėse. Konditerijos madų diktatorius, vienareikšmiškai, yra Prancūzija, kur net, pavyzdžiui, kalnų kaimelyje, esančiame 1 km aukštyje, šeimos pietų metu tau pagamins restoraninio lygio desertą. Tai žavi ir veda į priekį. O kasdien kurti virtuvėje įkvepia ir motyvuoja pažinimas bei atradimas – visada džiugiai smalsu, kaip gausis. Kiek anksčiau dar susinervindavau, jei kas nepavykdavo, tačiau dabar nesėkmes vertinu ramiai – tvirtai žinau, jog po kelių bandymų tikrai pavyks. Mėgaujuosi kūrybiniu procesu, galimybe mėginti, klysti, kurti.
Druska mano kepiniuose slepiasi… kaip privalomas ingredientas skoniui paryškinti. Tai ypač svarbu desertuose, kuriuose, paprastai, gausu cukraus. Su juo reikia elgtis visada ypač atsargiai, kad jis nedominuotų – tokiu atveju cukrus „užmuša“ skonį, nelieka skoninės dermės. Taip pat svarbu naudoti smulkią druską, kad išsijojus ją per sietelį kartu su miltais ir kitais biriais ingredientais, neliktų stambesnių kruopelyčių.
Tortų Turnyrui ruošiu… tortą, kuris nukels į vaikystės prisiminimus. Jį kurdama, konsultuodamasi su kolege, noriu, kad jame atsiskleistų visa mano patirtis ir skoniai iš vaikystės. Kviečiu visus ateiti, paragauti ir palaikyti!