Apie stebuklams vaikystėje prilygusius tortus, visą gyvenimą lydintį žavėjimąsi jais bei svajone kurti tobulo dekoro konditerinius gaminius pasakoja birželį metus mininčios Tortų studijos Kaune steigėja Asta Stanytė-Bertulė (34). 

Pirmasis mano iškeptas tortas… buvo vaikystėje. Tuomet man tortas prilygo stebuklui – įsivaizdavau, kad jo iškepimui reikia ypatingų įrenginių, žinių, o kai parduotuvėje pamačiau atsegamą torto formą, su ašaromis maldavau mamos ją man nupirkti: buvau įsitikinusi, jei ją turėsiu, sugebėsiu ir aš iškepti tortą. Jokio recepto tuo metu nežinojau ir torto forma pragulėjo nenaudojama kelis metus. Tada draugės gimtadieniui jos mama pati iškepė tortą. Paprašiau jos recepto ir supratau, kad viskas nėra taip sudėtinga. 

Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… prasidėjo vyro dėka. Visą gyvenimą tortai man kėlė ypatingus jausmus. Visada domėjausi, kaip namuose keptus tortus kuo gražiau dekoruoti, kad jie ne tik papuoštų šventę, bet ir keltų jos kaltininkui ypatingus jausmus. Plintant madai tortus dekoruoti cukrine mase, man tai taip pat kėlė susižavėjimą – stebėjausi, kaip gražiai papuošiami gaminiai, kaip jie įspūdingai atrodo. Tuomet vyras pradėjo raginti imtis šios veiklos kaip pagrindinės – sukūrė „Facebook“ paskyrą. Išsigandau – atrodė, nieko nemoku. Pirmi klientai, žinoma, buvo pažįstamų ratas, pradėjo plisti rekomendacijos. Jutau, kad profesinių žinių trūksta – baigiau mokslus Daivos Mikšiūnienės konditerijos studijoje ir jau metai, kai Kaune atidarėme savo Tortų studiją. 

Slapta vis dar svajoju iškepti… ir išgryninti torto dekorą iki pačių smulkiausių detalių. Būtent jis mane labiausiai domina. Nors sako, kad JAV, Didžiojoje Britanijoje kuriami ypatingo dekoro tortai praktiškai nevalgomi, man jie yra tobuli. Juk neperkame jų kasdien, eidamos pas drauges, o šventes jie ypatingai papuošia. Būtent tokius – presiziškų detalių, iki tobulybės nudailintais kraštais – tortus svajoju kurti, kad galėčiau didžiuotis, jog mano sukurtas tortas padarė šventę įspūdinga. 

Saldiems eksperimentams mane įkvepia… nuo vaikystės jaučiamas susižavėjimas konditerijos gaminiais, tortais. Jų dekoras man visada buvo įdomus. O dalintis šia savo aistra su aplinkiniais mane visada drąsina vyras, kuris sako, kad jei gali kitos, galiu ir aš. 

Druska mano kepiniuose slepiasi… visur, nes be jos neįsivaizduoju savo darbo. Ji suteikia subtilumo, subalansuoja skonius kepiniuose. Mano kepiniuose druska labai svarbi.

Tortų Turnyrui ruošiu… kažką šokoladinio. Dar turiu praktikuotis, pasirepetuoti. Druskos, žinoma, bus ir pačiame torte, bet labiausiai ji atsispindės dekore – bandysiu ją perteikti ant paties torto.