Apie šaukštais valgytą pirmąjį gyvenime iškeptą tortą, ilgą kelią iki konditerijos, susidomėjimą ja kurstančias tarybinių laikų paslaptis, pasakoja konditerė Rita Krupovičienė (37).
Pirmasis mano iškeptas tortas… buvo suvalgytas su šaukštais. Tai buvo vaisinis, jogurtinis, pusiau keptas tortas. Jį pagaminau prašoma draugų, su kuriais šventėme Naujuosius metus. Peilio po ranka nebuvo, tai smagiai suvalgėme šaukštais. Dar ilgai, esant progoms, gamindavau šį tortą – iš pradžių biskvitą pirkdavau, tik vėliau pati išmokau jį kepti.
Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… buvo tolimas. Ko tik nedariau iki tol, kol tapau profesionale konditere. Esu baigusi viešąjį administravimą, socialinius mokslus. Gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, jog teko ieškoti naujo pajamų šaltinio. Pasižiūrėjau į savo rankas ir uždaviau sau klausimą: ką moku geriausiai? Draugai taip pat paskatino, vis paprašydami iškepti tortą vestuvėms, gimtadieniui, kitoms progoms. Dabar, kai prisimenu pirmuosius tuo metu iškeptus tortus, kuriuos nešėme į dukros darželį jos gimtadienio proga, suprantu, jog tada dar labai daug ko nemokėjau. Viskas ateina per patirtį. Nors neturėjau galimybes profesionaliai įamžinti savo kuriamų tortų ir archyvuose dominuoja buitinės nuotraukos, galiu suskaičiuoti, jog jų esu iškepusi apie 500. Konditerija mano pagrindiniu darbu tapo prieš keturis, o prieš du metus įgijau konditerės specializaciją Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre.
Slapta vis dar svajoju iškepti… šimtalapį. Esu mačiusi visą jo gamybos procesą. Kai mokiausi, taip pat jį kepėme kartu su bendramokslėmis ir jis gavosi puikus, nes dėstytoja žinojo visą technologiją. Bandžiau ir viena kepti – deja, nepavyko, nes tešlą tampyti reikia dviese. Tikiuosi, susirasti bendramintę, kuri taip pat būtų susidomėjusi ir norėtų kepti šimtalapį. Tuo pačiu esu įsitikinusi, jog kaip ir autentiškų „macarons“ neįmanoma iškepti Lietuvoje, taip ir tikrąjį šimtalapį geriausiai iškepa tik totorių tautybės žmonės.
Saldiems eksperimentams mane įkvepia… noras pamėginti gaminti tai, ko dar negaminau. Dukra man sako, jog galėčiau pailsėti, o man, kai susiduriu su kepiniais, kurių dar pati nebandžiau kepti, atsiranda antrasis kvėpavimas. Pavyzdžiui, kartą nusipirkome Vilniaus sausainių – sūnus, atsikandęs jų, išspjovė. Mano prisiminimuose jie tikrai labai skanūs, tad puoliau kepti ir, iš tiesų, jie visiems labai patiko. Tokių nostalgiją keliančių receptų vis dar randu vartydama kulinarinę knygą, kurią susiradau mokydamasi ir kurioje išsaugoti tarybiniais laikais populiarų konditerijos gaminių receptai. Jie mane ypatingai domina dėl to, jog vis dar yra paslaptis. Kaip žinia, tais laikais autentiškus receptus slėpė ir niekas taip paprastai jais nesidalindavo. Net dabar, įvedus į „Google“ paiešką, daugelio tarybinių laikų konditerinių gaminių receptų nerastume. Pavyzdžiui, labai ilgai užtrukau, kol radau tuomet populiarių bulvyčių receptą, o jas prisimenu dar iš vaikystės, kai su klase nueidavome ir jų skanaudavome Kaune, Laisvės alėjoje, buvusiame bare. Taip pat labai gerai atsimenu mielines bandeles, kurias pardavinėdavo senamiestyje – jos buvo tokios skanios, tikros.
Druska mano kepiniuose slepiasi… ir biskvituose, ir vafliuose – žiupsnelį druskos dedu visur. Per savo pačios praktiką įsitikinau, jog druska pagerina skonį. Ypatingai mieliniuose gaminiuose be jos negalėtume išsiversti – tešla tįstų, būtų neelastinga, iš jos formuoti kepinio būtų neįmanoma.
Tortų Turnyrui ruošiu… konditerinį gaminį, kurio receptūra atkeliavo iš tarybinių laikų, nes būtent jų konditerija mane ypatingai žavi. Šiuo metu labai populiari prancūziška, itališka konditerija, internete gausu remiantis šiomis tradicijomis sukurtų tortų receptų. Tuo tarpu torto, kurį turnyrui pasirinkau gaminti, beveik esu tikra, nekepa niekas.