Kaip išdykęs vaikas tapo pirmuoju lietuviu, patekusiu į prestižinio „Valrhona“ šokolado konkurso Airijoje finalą ir laimėjusiu apdovanojimus kulinarinėse varžybose, pasakoja prieš 13 metų į Jungtinę Karalystę išvykęs ir specialiai sudalyvauti Tortų turnyre į Lietuvą grįžtantis Andrius Ziuberis (34).
Pirmasis mano iškeptas tortas… kai apie jį galvoju, pirmiausia grįžta prisiminimai apie tinginį, kuris ir buvo mano pirmasis pagamintas desertas. O pirmas bandymas savarankiškai pagaminti ką nors saldaus, baigėsi penkiomis siūlėmis plaštakoje. Grįžęs iš mokyklos ir radęs šviežiai padarytos braškių uogienės, bandžiau atidaryti dar karštą stiklainiuką. Jis skilo rankoje – medikams teko delną nuo nykščio iki pat riešo siūti 5 siūlėmis.
Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… prasidėjo dar prieš pirmuosius bandymus imtis konditerijos. Tėvai daug dirbo, todėl mama mokino pasigaminti valgyti – su seserimi buvome savarankiški vaikai. Tuo pačiu buvau gan išdykęs ir iki paskutinės minutės nežinojau, kur ir ką studijuosiu. Virėjo specialybė – buvo paskutinis galimas pasirinkimas, tad paklausiau klasiokės raginimo ir įstojau, bet jau po pirmo kurso vasarą gavau darbą pagal specialybę ir supratau, kad jis man patinka. Mokykloje susipažinome su tuo metu būsima žmona, susilaukėme sūnaus. Išlaikyti šeimą nebuvo lengva, tad atsiradus galimybei išvažiuoti į Airiją, ja pasinaudojau. Pirmuosius metus mokiausi kalbos – dirbau slaugos namuose. Po to perėjau dirbti į naujai atidaryto viešbučio restoraną, kur teko pavargti, kol išmokau virtuvės terminologijos. Mane pastebėjo naujas restorano šefas, matė, jog man gerai pavyksta desertai ir pasiūlė dirbti konditerijos skyriuje. Vėliau perėjau dirbti į restoraną, kuriame šiuo metu užimu vyriausiojo konditerio vietą. Tai suteikė galimybių iš arti susipažinti su mano desertų užsakovais, sulaukdavau vis daugiau asmeninių užsakymų ir šiuo metu ieškau patalpų savo konditerijos verslui. Galvodamas apie tai, pastaruosius tris metus dalyvavau Belfaste ir Dubline organizuojamų maisto pramonės parodų „Ifex“ ir „Catex“ metu vykstančiuose kulinarijos konkursuose ir šiemet laimėjau sidabro bei bronzos medalius, taip pat buvau apdovanotas kaip geriausias savo grupėje. Be to, 2017-aisiais dalyvavau vienos garsiausių šokolado gamintojos „Valrhona“ organizuojamose „Chocolate Chef Competition“ ir patekau į finalą. Kiek man žinoma, buvau pirmasis lietuvis dalyvavęs šiose prestižinėse varžybose Airijoje.
Slapta vis dar svajoju iškepti… tai, dėl ko mano vardas atsidurtų ne tik Airijos, bet tarptautiniame geriausių konditerių sąraše. O kol kas norėčiau išmokti geriau dirbti su šokoladu, nes su juo gali daryti labai daug – nuo paprasčiausių šokoladinių tortų iki įspūdingų skulptūrų. Dirbdamas su šokoladu suprantu, jog kuo daugiau giliniesi šioje srityje, tuo mažiau žinai.
Saldiems eksperimentams mane įkvepia… šeima ir aplinka. Vyresnysis sūnus vis pateikia man įvairių užsakymų – tam, kad juos įgyvendinčiau tenka gerokai pasukti galvą. Kartais, vaikščiojant po parką, mažasis sūnus atneša nuskynęs kokią šakelę – pauostau ir jau man kyla mintis, kaip galėčiau ją panaudoti, pavyzdžiui, pušies šakelę sandariai uždarius stiklainyje su lengvu, geriausiai – baltuoju šokoladu, jis ilgainiui įgaus miško kvapą. Be to, man smagu eksperimentuoti – jau geriau dešimt kartų suklysiu, padarysiu blogai, bet žinau, kad vienuoliktasis tikrai pavyks.
Druska mano kepiniuose slepiasi… visur, daugiau ar mažiau jos naudoju kiekviename gaminyje. Druska atskleidžia, sustiprina skonį, subalansuoja saldumą.
Tortų Turnyrui ruošiu… kažką lengvo, šokoladinio. Grįžęs į Lietuvą ragausiu lietuviškas žemuoges, derinsiu miško, gamtos temas, stengsiuosi pateikti daugiau natūralumo, šviežumo, gaivumo.