Apie tai, kaip profesijos pasirinkimą nulėmė pamatyta televizijos laida bei kam įkvepia surūgęs pienas, pasakoja geriausiuose sostinės restoranuose dirbusi ir į Kauną grįžusi konditerė Gintarė Kundrotaitė (25).
Pirmasis mano iškeptas tortas… neįsiminė, bet labai gerai prisimenu, kai pirmą kartą dekoravau – aptepinėjau tortą. Tai truko labai ilgai – gal kokią valandą, nes vis man netiko, kaip atrodė, truko preciziškumo. Tuo metu buvau gal 10-ies metų ir greičiausiai tortą ruošėme didžiosioms metų šventėms – jau tuomet šiek šiek domėjausi konditerija.
Kelias nuo pirmojo torto iki to, kas esu dabar… prasidėjo, kai buvau 11-oje klasėje. Tuomet peržiūrėjau ne vieną televizijos laidos seriją apie Hestoną Bliumentalį – pasaulinio garso molekulinės virtuvės šefą. Tuo metu Lietuvoje nelabai kas žinojo, kaip virtuvėje gali būti naudojamas azotas, kas yra sausas ledas, net sifonų neturėjo. Tada ir įvyko didysis lūžis, kai ypatingai ėmiau domėtis kulinarija. Įstojau mokytis į Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrą, bet didžiausia mokykla buvo ir yra darbas. Jį pradėjau viešbutyje „Monte Pacis“ – čia dirbu ir dabar. Keliems metams buvau išvykusi semtis darbo patirties į sostinę – dirbau vienuose geriausių Lietuvos restoranų „Stebuklai“, „Džiaugsmas“, „Dine“, o vėliau grįžau į Kauną. Tiesa, pradžioje dirbau ne konditere. Virtuvėje vis trūko žmonių, kas galėtų pagaminti desertų, prašydavo manęs. Šis darbas pamažu įtraukė ir jau keturi metai, kai dirbu konditere.
Slapta vis dar svajoju iškepti… kelių metrų aukščio Krokenbušą. Tiesa, jį jau esu dariusi, bet ne tokį aukštą. O iššūkių virtuvėje yra visada, pavyzdžiui, yra daugybė duonų, kurių gamybos dar neįvaldžiau. Viena jų – ispaniška duona, kuri neįtikėtinai korėta – joje tik apie 15 proc. miltų, visa kita – vanduo.
Saldiems eksperimentams mane įkvepia… viskas: žmonės, gamta, menas. Pavyzdžiui, prieš mėnesį ūkininkas mums atvežė pieno, kurio nesunaudojome ir jis tiesiog sugižo. Pasidarė rūgpienis, o naminis rūgpienis – labai specifinio skonio produktas. Pagalvojau, kodėl nepadarius iš jo šerbeto – desertą su juo pavadinome „Rūgpienis ir bulvės“ ir įtraukėme į restorano vasaros meniu.
Druska mano kepiniuose slepiasi… visur, nes ji reikalinga skoniui. Be to, be druskos kai kurių patiekalų ar gaminių iš viso nepavyks padaryti, pavyzdžiui, iškepti duonos ar kruasanų – druska neleidžia mielėms kepinio iškelti itin aukštai, ji viską normalizuoja.
Tortų Turnyrui ruošiu… tortą, kurio receptūroje greičiausiai naudosiu degintą sviestą, taip pat – lietuviškus produktus ir šiek tiek įdomesnių ingredientų. Dar turiu šiek tiek laiko pagalvoti.